Emīls Nils Gaišprātis iš Vilcės valsčiaus, Jelgavos savivaldybėje, pirmąjį arbūzą pasėjo būdamas vos vienuolikos. Dabar Emīls Nils yra šešiolikos, o jo arbūzų laukas užima hektarą. Kodėl jis pasirinko arbūzus?
„Jau prieš penkerius metus žinojau, kad turiu „žaliuosius pirštelius“. Daržininkavau su močiute, padėdavau jai sėti ir sodinti. Atėjus derliaus nuėmimui paaiškėjo, kad mano pasėti ir pasodinti augalai užaugo geriau. Tada galvojau, ką galėčiau auginti pats, kokia galėtų būti mano niša. Nuėjau prie sėklų lentynos parduotuvėje ir žiūrėjau į pakelius. Galvojau, galvojau, kol akys užkliuvo už arbūzų sėklų pakelio. Nusipirkau, pasėjau, pasodinau šiltnamyje – užaugo devynių kilogramų arbūzas. Labai skanus, nors neturėjau jokių išankstinių žinių. Tiesiog išbandžiau atsitiktinai.“
Jaunasis arbūzų augintojas prisipažįsta, kad arbūzus mielai valgo, tačiau tikrai nėra didelis jų mėgėjas. „Tai buvo toks... Man pačiam gal buvo nedidelė staigmena, kas ten galėtų užaugti ir kaip užaugtų. Net nežinojau, kad Latvijoje auga arbūzai.“
Dabar Emīls jau gali didžiuotis hektaro dydžio arbūzų lauku, kuriame augina dešimt skirtingų veislių. Derlius jau skaičiuojamas tonomis, didžioji jo dalis patenka į Rygos naktinį turgų. Didžiuliai arbūzai turi ir trūkumų. „Žmonės mano, kad jie atvežti iš Italijos ar dar iš kažkur, bet iš tiesų užaugo Latvijoje ir yra tokie saldūs bei sultingi.“
Paklaustas, ką pasakė, kai sūnui kilo mintis auginti arbūzus, Emīlo tėtis Māris atsako: „Aš jį palaikau. Žinoma, kartais nesutariame, bet nieko tokio – išsprendžiame ir visi būname patenkinti. Kai užauga derlius ir pamatai rezultatą, širdis džiaugiasi. Ūkio šeimininkas yra jis. Kaip nuolat sakau, aš esu techninis vykdytojas.“
Ir tėvas, ir sūnus pripažįsta, kad šios uogos ne tik turi daug vitaminų ir mineralinių medžiagų, bet yra ir gana lepios. Darbai su arbūzais prasideda jau balandį, kai sėjamos sėklos. Vėliau daigai sodinami lauke, tada prasideda priežiūros ir rezultatų laukimo metas.
Liepos pabaigoje Jelgavos savivaldybę taip pat užklupo gausūs lietūs. Arbūzų laukas nebuvo permirkęs, nes yra ant kalvelės, tačiau ieškoma galimybių apdrausti pasėlius.
Jaunasis arbūzų augintojas pasakoja, kad dalis arbūzų kol kas lieka lauke, nes rygiečiai perka tik gražias dideles uogas. Todėl svarstoma, kam arbūzus tiekti perdirbti. Ateities planuose – pastatyti savo perdirbimo įmonę ir, pavyzdžiui, gaminti arbūzų cukatus. Jau dabar galvojama ir apie asortimento įvairovę, todėl viename lauko pakraštyje bandoma auginti melionus.
Emīls Nils pasakoja: „Įkvėpimo sėmiausi iš Andrejo, kuris augina Garcieme. Jis augina ir arbūzus, ir melionus, bet daugiausia dėmesio skiria melionams. Šiemet ir aš pabandžiau pasodinti melionų, bet, matyt, pasirinkau ne tas veisles – vėlyva veislė prinoksta vėliau, o melionai sugeria daug vandens ir trūkinėja. Jie tarsi kempinės, todėl vėlyvos veislės nelabai tinka. Vis dėlto reikia ankstyvesnės.“
Šį pavasarį Emīls baigė devintą klasę, o darbus arbūzų lauke teko derinti su pasiruošimu egzaminams. Tačiau viską pavyko sėkmingai įveikti. Rudenį Emīls pradės mokytis Jelgavos Spīdalos valstybinėje gimnazijoje, o arbūzus augins ir po dešimties metų.
https://www.retv.lv/raksts/audze-arbuzus-jau-kops-bernibas
